Registruokis nemokamai konsultacijai

Registracija nemokamai konsultacijai telefonu.

Daiva

Šiandien jau septinta diena, kai aš pasakiau ate tabako vergovei.

Žinau, kad Jūs konsultuojate rūkančiuosius ir padedate jiems atsisakyti šios baisios priklausomybės, todėl norėčiau Jums papasakoti savo istoriją. Galbūt ji įkvėps kurį nors Jūsų pacientą nebesinuodyti.

Taigi, pradėsiu nuo pradžių. Kiek save pamenu, tiek mane supo rūkantieji: tėvai bei mano senelis. Matydama kasdien rūkančius man artimus žmones (beje tuo metu jie atrodė tikrai ne ligoti) aš susidariau nuomonę, kad cigaretė nėra kažkas blogo. Žinojau, kad tai žalingas įprotis, bet jo pavojų prilyginau nesveiko maisto ar didelio kiekio saldainių vartojimui.

Metai bėgo ir iš mažos mergaitės tapau paauglė. Nepaslaptis, kad paauglystė – kone sunkiausias periodas kiekvieno žmogaus gyvenime. Nuolatinis maištavimas, noras viskam prieštarauti (dažnai net sau pačiam) paverčia žmogų labai pažeidžiama asmenybe. Tai ir yra pagrindinė priežastis – kodėl tabako kompanija yra nusitaikius būtent į šią kategoriją žmonių. Taigi į pinkles patekau ir aš. Džiaugiuosi tik tuo, kad man buvo ne 12 ar 15 metų, o beveik 18. Visuomet buvau labai atsakinga, nuovoki ir gerai apsvarstydavau kiekvieną žingsnį, tačiau nei viena iš šių savybių man nepadėjo ir aš įkliuvau kaip musė į voratinklį… Tiesa, norėčiau paminėti, kad aš surūkydavau sąlyginai nedaug cigarečių. Net ir paskutiniais rūkymo metais surūkomų cigarečių kiekis buvo 5-6 cigaretės per dieną.

Ilgą laiką net negalvojau apie cigarečių žalą, nes nejutau jokio šalutinio poveikio, o jei ir jutau, tai kaltinau viską, išskyrus cigaretes: blogą kvapą iš burnos siejau su skrandžio problemom, skrandžio skausmus „nurašydavau“ blogo maisto vartojimui, nuovargį – įtemptam gyvenimo būdui, psoriazę (kuri mane kankino jau nuo mažens, bet pradėjus rūkyti ji nuo galvos išplito ir subjaurojo visą mano kūną) – savo jautrumui, rytinius galvos skausmus po vakarėlių – suvartotam alkoholiui, nors suvartodavau per vakarą butelį alaus ar porą taurių šampano (ir to pasekoje surūkydavau gerokai daugiau cigarečių ir prisikvėpuodavau kitų rūkančių dūmais). Maža to, kai rūkiau, kad nejausčiau nuovargio ir pasyvumo, valgydavau be proto daug saldumynų, kurie padėdavo tik laikinai. Sintetinis cukrus dar labiau žalojo mano organizmą, o aš vistiek rūkiau. Tiesa, dar nepaminėjau nuolat mane lydinčio nerimo ir baimės jausmo (tai man trukdė priimti svarbius sprendimus, vairuoti automobilį, o svarbiausia –  mėgautis gyvenimu). Visada maniau, kad taip yra todėl, kad esu jautri iš prigimties, tad stengiausi eilę metų „susigyventi“ su šiais jausmais. Su tuo turėjau gyventi ne tik aš, bet ir mano aplinka. Siaubas, kokia aš buvau kvaila…

Taigi atėjo diena, kai „atsimerkiau“. O atsimerkti man padėjo kosulys. Na ne visai kosulys, o tiksliau, tai ką iškosėjau. Prisipažinsiu, kosulys mane vargino jau kelis metus, bet kadangi mano mama taip pat kosti, nes pas ją spazmuoja bronchai (kaip ir seneliui), kaltinau genus. Išsivaizduojat kokia aš kvaila buvau? Aš pati netikiu, kad kažkada taip mąsčiau! Baisiausia yra tai, kad mano mama iki šiol nesupranta, kad ne genai kalti dėl jos kosulio, o rūymas, kad senelio kraujagyslės užkalkėjusios 70 proc. ir siaubingas bronchitas, kuris (tikrąją to žodžio prasme) jį dusina yra ne senatvės pasekmė, o 50 metų rūkymo stažas… Na bet grįžkim prie mano istorijos. Kai iškosėjau „tai“, ką pagamino mano organizmas siekdamas bent kažkiek apsaugoti plaučius nuo cigaretės teršalų – aš išsigandau. Būtent išgąstis man padėjo atsimerkti. Pradėjau domėtis cigarete, tabako pramone ir peržiūrėjau galybę dokumentinių filmų apie tai. Kadangi pati kažkada domėjausi žmogaus psichologija, man nebuvo sunku perprasti tabako pramonės triukus. Galima sakyti, aš pabudau iš daugiau nei  metų trukusios hipnozės ir pažvelgiau tiesai į akis.

Šiandien aš galiu pasigirti daugeliu dalykų: blogas kvapas iš burnos dingo, skrandžio skausmai nebevargina (manau, kad taip įvyko ne tik todėl, kad mečiau rūkyti, bet ir todėl kad visai nebenoriu ir nebevalgau saldainių), gyvenimo tempas nepasikeitė, bet aš ne tik nejaučiu nuovargio, tačiau ir įtampos bei baimės jausmas išgaravo. Man ėmė teikti malonumą tokie dalykai, kurie anksčiau nesukeldavo jokių jausmų ar dar blogiau – erzindavo. Tarkim šiandien aš atsikėliau 7 val. ryto (dar prieš savaitę pabusdavau geriausiu atveju 10 val, o iš lovos, po kelių puodelių kavos, išlipdavau maždaug po kelių valandų – PUSIAUDIENĮ). Atsikėlusi ir pažvelgusi į laikrodį buvau šokiruota, nes jaučiausi žvali ir pailsėjusi. Ką dariau toliau? Išsėjau į lauką su šuniu. Jums gal bus sunku patikėti, bet tai pirmas rytas, kai aš aplamai vedžioju šunį (anksčiau aš tingiai gulėdavau lovoje su nerimu ir pasyvumu pašonėje, o šunį visuomet vesdavo vyras). Aš pirmą kartą pajutau, koks gaivus ir nuostabus rytinis oras miškuose, kaip gražiai čiulba pabudę paukščiai, kaip raminančiai ošia nuo vėjo medžiai. Ankščiau aš to nemačiau ir nejutau, man tai neteikė malonumo, nes nerimas ir nuolatinis stresas, kurį sukėlė cigaretės, iš manęs tai atėmė. Ir žinote ką? Aš jau laukiu rytdienos ryto, kai galėsiu tai pakartoti!

Dar kas pasikeitė…? Turiu energijos gerokai daugiau nei anksčiau. Manau, kad tam įtakos turi ne tik tai, kad nebesinuodiju, bet ir tai, kad metus rūkyti mano skonio receptoriai „atsigavo“ ir ėmiau valgyti kurkas daugiau vaisių ir daržovių. Dabar jų skonis gerokai intensyvesnis, tad mėgaujuosi sveiku maistu kasdien.

Na ir svarbiausia – dingus nerimui, skrandžio skausmams, atsisakius saldainių ir pradėjus valgyti daugiau vaisių ir daržovių, iš mano gyvenimo ėmė trauktis labiausiai mane žalojusi liga – psoriazė.

Taigi, atsisakius ciagretės, pagerėjo mano gyvenimo kokybė, ko pasekoje traukiasi viskas, kas teikė skausmą ir diskomfortą. Svarbu ir tai, kad dabar, kai aš iš naujo atrandu gyvenimo laimę ir prasmę, aš darau laimingais ir mane supančius žmones. Galiu pasakyti, kad pradėjus džiaugtis gyvenimu, labai stipriai pagerėjo mano ir vyro santykiai.

Ar aš užsimanau parūkyti? NE! Kodėl? Nes perpratau pinkles. Manau, kad kiekvienas žmogus perpratęs smegenų plovimą ir supratęs tikrąją šių nuodų teikiamą žalą išsilaisvins kaip aš.

Šiai dienai mano tikslas iš šių pinklių „ištraukti“ vyrą ir tėvus. Tikiu, kad man pavyks!

Beje, mano profesija – buhalterė. Visai kaip Allen‘o Carr‘o. Gal tai sutapimas, o gal ženklas, kad ir aš turiu padėti žmonėms atsimerkti. 🙂

Straipsniai

Allen Carr's Easyway

Straipsniai verti Jūsų dėmesio, kur galite palikti savo komentarą